Apie tai, kaip tu išeini

1351033328039

Tu išeini nuleidęs galvą,

pralaimėjęs.

Su savimi pasiėmęs paskutines nuorūkas

ir kavos tirščius.

Pagrobęs mano juoką,

išskobęs degančias akis.

Tu išeini, net nepalietęs mano rankos,

bet išplėšęs sielą.

Tu išeini.

O aš lieku.

Reklama

Apsivertę savaitgaliai

img_20170203_183450_342

Maldininkė Bursos Ulu Camii mečetėje

Šeštadienis ir sekmadienis yra prakeiktos dienos.


Nuo pirmadienio iki penktadienio mano gyvenimas sukasi greita spirale: darbas-sportas-privačios pamokos-vakarienė-miegas [kartoti iš naujo]. Nėra kada galvoti! Reikia bėgti, lėkti, visur suspėti ir viską atlikti kokybiškai. Laikas nepastebimai teka dabartinėje mokykloje, kurioje gyvenimas padalytas į 35 minutes ir skambučius tarp jų. Tačiau visuomet lieka kas nors nepadaryta, būtina įrodyti savo komandos pranašumą prieš kitus mokytojus, dar ekstra projektukai, testukai, namų darbukai, skambučiai tėvams, ataskaitos ir… nelauktai atkeliauja penktadienis!

Penktadienį dar nėra labai kuo džiaugtis, nes šeštadienį pusei dienos vis tiek atvažiuojam į darbą, pasitrinam po mokyklą, suvalgom bandelių, tuštinam arbatos puodelius ir nieko produktyvaus nenuveikę leidžiamės namo. Tuomet gyvenimas sustoja. Lyg greitai lekiančioje mašinoje staigiai paspaudus stabdžių pedalą pradeda vartaliotis viduriai. Su šiuo jausmu keliauju į savaitgalį. Inercija dar ilgai tampo skrandį, bet stipriau – smegenis. Lėkimas suteikia ramybę, iliuziją, kad gyveni ne veltui, žiū, netgi labai produktyviai.


Sekmadienį prasideda liūdesys, nes… Nes yra daugybė priežasčių, ir pirmoji iš jų yra mano darbas, tiksliau, darbovietė, tuomet visi 2016 metų pokštai, nuo kurių vis dar neatsigaunu, ir, aišku, nežinojimas ką su savimi daryti. Jaučiu, kad galėčiau daugiau – dirbti, atiduoti savęs, teikti visuomenei naudos, padėti, kurti, džiuginti aplinkinius, mėgautis savo veikla, užsidirbti. Nežinau kodėl taip bijau eksperimentuoti, išbandyti savo jėgas kitose srityse, bet vis taip nepatogiai susisupu į dabartinį darbą. Dėl nežinomybės. Dar neramina kreditinės kortelės, kurios be dvigubų pajamų  nuskandins mano vyrą. Todėl su apsivertusiais viduriais toliau kimbam į darbus, nes bijom būti didžiais, o su keliais trupiniais ant stalo vis ramiau. Kol vėl ateina šeštadienis.


Jeigu daug dirbsiu, depresiją pakeisiu nuovargiu.

Juodraštis nr 12

1429200708308

Paskutiniu metu nesugebu baigti tekstų, jau turiu 11 pradėtų juodraščių skirtingomis temomis, kuriuos vis pildau kažko tikėdamasi. Gal čia nuo universiteto laikų likęs įprotis kažką rašyti ir nepadėti taško, nes, ką gali žinoti, galbūt atsiras kokia citatėlė arba tekstą rimtai pagrindžiantis šaltinis. Tekstus vis tęsiu ir tęsiu, gerokai nutolstu nuo pradinės temos ir lieka toks Savickio sąmonės srautas (še tau, intertekstualumą!). Tiesą sakant, viską panašiai darau, su įkarščiu pradedu, bet greitai numetu į šalį. Taip nusvylę į mane žvelgia virtuvės plytelių tarpai, kuriuos pradėjau dažyti vasaros pradžioje, o pabaigsiu…(?). Mano morališkai pasenusi “Pasimetę Bulgarijoje“ serija tinklaraštyje, kurią pradėjau prieš 3 (?) metus ir tęsiu gal dar dešimtmetį. Smagu nebaigti, džiugu jausti, kad esu kažkokiame gerai žinome, saugiame veiksme, tęsinyje. Nors kai seni dalykai baigiasi, prasideda nauji, tik nesu tikra ar šiuo metu esu pajėgi juos priimti. Mano smegenys viską blokuoja, netgi pačią save.


Skaitau blog’us ir žiūriu youtuber’ius. Kartais nutolstu nuo realybės ir nesąmoningai pradedu galvoti, kad jie mano draugai. Panašiai jaučiausi paauglystės metais, kai buvau tvirtai įsitikinusi, kad esu tinkamiausia žmona Marijonui Mikutačiui. Būtume buvę tobula pora, telgu žino ką prarado. Kai girdžiu vloger’ių asmeninius išgyvenimus, dvejones, imu susitapatinti. Ir keista pasakyti, kad apie grave3yardgirl žinau daugiau, nei apie savo artimus draugus. Tokia labai patogi vienpusė draugystė. Vien dėl to, nes nereikia stengtis: rašyti, skambinti, domėtis. Draugė pagal iškvietimą nutolus nuo manęs tik keliais pelės spragtelėjimais. Turkijoje nesugebu susirasti draugių, viskas pernelyg painu! Čia reikia aiškintis, kodėl nepaskambinai, nepakvietei išgerti arbatos, kodėl kartu apsipirkinėti nėjote. Labai daug spaudimo. Ir visos šypsosi. Viskas gerai. Visuomet. Kol skambini. Mano vyras nuolat sako, kad esu “šaltas“ žmogus ir kad lietuviai turi ribą, link kurios tenka ilgai keliauti, tik ją peržengus gali tapti lietuvio draugu. Gal ir tiesa. Turkai labai nepastovūs, jų draugai keičiasi kaip sezonai, tai pernelyg vargina. Vyriškis vis bando mane išgrūsti į miestą, kad susitikčiau su pažįstamomis, bet aš visaip priešinuosi, aiškinu:

― Man jos net nepatinka! Jos nuobodžios.

― Tau jos neprivalo patikti. Tau reikia draugų.


Vėl pradėjau komentuoti blog’ų įrašus. Manau, kad jau pradėjau užknisti jų autorius. Perskaičiusi patikusį įrašą nedrąsiai atsidarau komentarų skiltį, pusvalandį pamąstau ką čia protingo pasakyti, tuomet pakeverzoju kokią nesąmonę ir laukiu. O gal atsakys. Ir įsivaizduoju blog’ų autorius, skaitančius komentarus ir galvojančius “nu ir vėl šita“. Čia kaip tas draugas, kurio niekas nemėgsta ir niekur nekviečia, bet jis vis tiek “prisiplaka“ prie grupės. Net nebežinau, kaip išreikšti susižavėjimą, viskas atrodo taip “seilėtiškai“ – gražu, įdomu skaityti, naudingas įrašas – banaloka, bet kaip kitaip pasakyti? Žinau šimtus frazių teksto “sudirbimui“, bet nerandu net dešimties pagyrimui. Ką tai sako apie mane? Universiteto laikais kartas nuo karto spausdinausi “Šiaurės Atėnuose“ (kai pasisekdavo), po vienos publikacijos facebook’e gavau žinutę nuo merginos, kurioje ji labai gyrė mano tekstą. Kažkaip “susimėčiau“, padėkojau ir nebežinojau ką pasakyti. Susigėdau. Tikriausiai taip jaučiasi mano atakuojami blogeriai, kuriuos terorizuoju savo komentarais. Mano virtualios, vienpusės draugystės.

Nuo Simonos iki Simos ir atgal link Simonos

nuo-simonos-prie-simos

Kiek save prisimenu, niekuomet nemėgau vardo Simona. Jis atrodė pernelyg ilgas, oficialus ir kažkoks “nekietas“. Simona reikšdavo kvietimą prie lentos, o mokinė aš buvau prastoka, todėl gėdingai grįždavau į suolą, taip nieko ant tos juodosios išperos ir neparašiusi. Simona taip pat būdavo ta popierinė mano pusė, kurios atkakliai vengdavau – ligonio kortelė poliklinikoje, pažymių knygelė, gimimo liudijimas – visur įrašyta ta pati, man nelabai pažįstama Simona. Mokykloje svajojau pasikeisti savo vardą, su vaikystės draugais kurdavom naujus vardus, kasdien tapdavome naujais personažais nesibaigiančioje tapatybės paieškoje (taip galvoju dabar, o tuomet tai tebuvo žaidimai – daktarai, policininkai, vagys, dinozaurai, driežai, atskalūnai, ksenos, pretendentai, herakliai, WWE imtynininkai – kuo tik mes nebuvome). Vakarais matuodavomės įvairius amplua, bet rytais grįždavom prie nuobodžių Simonų, Audrių, Artūrų… ir niekas net nepagalvojo, kad kalba su vakarykšte ksena. Kartą ėjau iš miesto namo (nes gyvenau 2 km už miesto) su savo močiute (religingąja. Nors nežinau kodėl būtent šis bruožas išliko atmintyje). Ji vis neatsistebėjo mano antakių juodumu ir vis klausinėjo ar kartais jų nedažau. Koks dar dažymas, kai tau 10-12 metų, dar ne antakiai rūpi.

Tada ji sako:

― O kaip tau labiau patinka – Simona ar Sima?

Sakau:

― Draugai vadina Sima, o giminės ir mokytojai – Simona.

―Tai aš ne draugė?

Taip ir likau neišsiaiškinusi ar močiutė man draugė ar ne. Bet vadino Simona, tikriausiai, liko gimine.

 

Kažkuriuo metu susigalvojom pseudonimus. Tiesiog vat taip, be jokios priežasties. Ir net ne vienas kitam, o patys sau. Todėl geroku gabalu mano vaikystės džiaugėsi ne Simona, bet Svaistė. Jaunesniąją sesę praminėm “Čipendeilu vienai nakčiai“, net nežinodami kas tie čipendeilai ir kodėl vienai nakčiai. Artūras nusprendė, kad bus mergaitė. Mes neprieštaravom, koks gi skirtumas mergaitė ar berniukas, dviračiais visi minam vienodai. Labai norėjau pravardės, bet linksmos, juokingos, kad pačiai būtų smagu ja naudotis. Aišku, niekuomet tokios negavau. Vasarą bandžiau įtikinti savo gaują vadinti mane “serbentų mergaite“, nes be paliovos juos valgiau, bet, kaip žinia, pravardės būna trumpos ir aiškios, pats sau neprisiklijuosi. Mokykloje mane ir geriausią draugę pravardžiavo “deimona“, nes jos vardas Deimantė, o mano – Simona. Sulipusios kartu vaikščiojom gal 10 metų, o po to vaikinai, skirtingi miestai, nauji įspūdžiai ir “deimonos“ nebeliko. Žadėjom, kad taip pat bendrausim ir užaugusios, su savo vyrais kartu rengsim “pasisėdėjimus“, kaip suaugę daro. Mano buvęs vaikinas, kuris tuo metu buvo rimta priežastis “deimonos“ iširime, turėjo geriausią draugą, su kuriuo nuolat kalbėdavo, kad kai jau turės pinigų, tai abu pirks vienodas “audines“, visiškai tokias pačias, tokios pat spalvos (ar ne raudonas?), modelio, netgi garso aparatūra vienoda, ir važinės kartu. Kažin ar nusipirko?

Taip atsirado Sima (?), o gal visuomet ji buvo, tik paauglystėje išsiveržė į paviršių. Visi mes tokie buvom – sutrumpinti – Mindė, Gecė, Deima, Arčis. Visi kieti, ne kokie nuobodos. Ir šaukti paprasčiau – Sima (!) – tik vienas riktelėjimas. Kaip Sima atkeliavau ir į universitetą, kuriame griežtai draudžiau net tarti Simona. Kai atsikraustė nauja kambariokė (Modesta), senbuvės ją perspėjo niekuomet, o niekuomet į mane nesikreipti kitaip, kaip Sima, nes aš be galo širstanti. Net ir kai kuriuos dėstytojus pripratinau kreiptis Sima, Simona buvo už “chebros“ ribų. Kaip Sima išsiskyriau/susitaikiau ir vėl išsiskyriau su didžiąja savo paauglystės meile, galutinai išsigydžiau nuo lietuvių kalbos pamokoje sutiktos pirmosios meilės, leidau bemieges naktis prie rašto darbelių ir bendrabučio kaimynų kambaryje, kuriame žiūrėjom filmus iki begalybės. Sima gavo savo pirmąją patinkančią pravardę – “velnias“! Nes daužiau širdis ir buvau tuo patenkinta, o dabar netgi juokinga, kokia svarbia, ypatinga, nepakeičiama save laikiau, tiesiog blogio įsikūnijimu, naujuoju antikristu visai vyrų padermei. Sima buvo labai svarbi, graži, protinga, charizmatiška, aišku, labiausiai sau. Nors ir dabar draugės pamini, kad dar išliko kažkas “simiško“ manyje. Tokia neapibrėžta, nesutramdyta, laukinė (nors nieko šokiruojančio ir nedariau). Gal tiesiog pikta, nes vis dar paauglė.

Vėliau – magistro studijos, gąsdinantis darbas (dar ir dabar prisimenu “laba diena, jums skambina Simona iš … klinikos, ar su ponia Vardiene Pavardiene kalbu? Oi, kaip smagu! Kaip gyvenate ponia Vardiene? Ar turite laisvą minutėlę?“), nelabai sėkminga, bet mirtinai reikalinga draugystė. Su darbu grįžo Simona ir baigiamąjį magistro darbą gynėsi nebe Sima. Vėl iškilo gynybinė siena tarp gyvenimo ir manęs (neįvardijamos). Tačiau šįkart – kažkaip patogiai, it kaukė, lengvas šydas savo neužtikrintumui pridengti. Niekas man nebekrito į širdį, nusipurtydavau lyg žąsis išlipus iš kūdros. Simona.

Į Turkiją atvykau kaip “baby“ arba “canım“ (turk. mano siela/meile), retkarčiais Sima, o savo vyro močiutei, kaip dar milijonas kitų turkiškų vardų, nes manojo niekaip nesugebėjo ir nesugeba (vis dar) įsiminti. Darbe tapau “teacher Simona“ arba “hocam“ (senąją turkų kalba – mano mokytojau). Nebeliko lietuvius, o tuo labiau turkus klaidinančios Siderevičiūtės, dabar tik naujai iškepta “Göken“, kuo esu labai patenkinta, nes vaikystėje svajojau ištekėti už songoko, todėl jaučiuosi beveik šimtą procentų įvykdžiusi savo gyvenimo planą (beveik, nes, na, vis tiek ne tas tikrasis songokas). Prisistatinėju Simona, bet neretai virstu Simone arba Simono (kurį ankstesnieji kolegos išvertė į kimono), bet dėl to nedeginu nervų ląstelių. Kai teko pasimatuoti tiek vaidmenų, ar pakenks dar vienas?

Mano kolegė iš Moldovos yra ramiausia būtybė pasaulyje iki tol, kol kas nors neteisingai parašo jos vardą ar pavardę, tuomet nuo jos pykčio prisikeltų net ir visi šventieji, o nusidėję gyvi sulįstų į žemę. O mes tik slepiamės už savo spintelių durų, kad nepasimaišytume jos visa griaunančiame žygyje.


Taigi Viešpats Dievas, padaręs iš žemės visus laukų gyvulius ir visus oro paukščius, juos atvedė prie Adomo, kad matytų, kaip jis juos pramins; nes kaip Adomas praminė kiekvieną gyvą esybę, tas ir yra jos vardas.

2012-07-31 Man trūksta dėmesio! Ir tau tai pavojinga. // Shortage of attention that is highly dangerous for you.

Bulgaria

Sėdžiu nuostabiame bare, su skanu kokteiliu rankoje ir nuostabiu vaizdu prieš nosį, bet, deja, tragiška kompanija. Ah, kaip tau pasakyti, kad šalia tavęs graži, linksma ir išsilavinusi moteris. Na, atsimerk pagaliau, tobulesnės ir vertesnės tikrai nerasi! Bet tu žvelgi į mirguliuojantį televizoriaus ekraną, telefoną arba kitų moterų sijonus.

Todėl griebiuosi dviejų taktikos variantų:

  1. Šypsausi savo velniška šypsena, nes tu galvoji, kad aš tavo šarados nematau. Gal juokauji? Nėra lengvesnio grobio, nei savo pranašumu įsitikinęs vyras.
  2. Neklausiu klausimų, į kuriuos atsakymų nenoriu girdėti. Reikia išlaikyti savo dabartines pozicijas iki diversijos pabaigos.

Tu nesuprasi iš kurios pusės tau smogė, kai baigsiu su tavimi terliotis. Nėra nieko pavojingiau, nei pikta moteris.

 

And now this Holy Macaroni in English!

 

So here I am sitting in this amazing bar enjoying marvelous scenery with a delicious cocktail in my hand. Everything‘s perfect except you. Oh, how can I whisper to you that you have a beautiful, funny and educated lady next to you? That‘s me, by the way. Just open your eyes, you little rascal, you can‘t find better. Literally, you just can‘t. But your deceived mind isn‘t able to compute that. So you‘re watching tv, checking your phone or just looking at other women‘s skirts. Anyway, I have some moves up my sleeve:

  1. I will smile, oh yes I will. My devilish smile will hide the fact that I notice EVERYTHING. There is no easier prey than unaware man.
  2. I will ask no question which answer I do not want to hear. I need to continue this diversion until the last minute.

You won‘t know from which side you have been hit when I am done with you, my love. Because there is no more dangerous creature in this whole wide world than an angry woman.

Nesąmonės

IMG_6640

Mažoje maisto parduotuvėje rinkausi sūrį, kai pastebėjau gal 3-4 metų vaiką įsikandusį dešrą. Ir ne šiaip kokią dešrelę, bet rimtą dešrą. Jo tėvas pasibaisėjęs bandė jį atlupti nuo taip trokštamo mėsgalio vis kartodamas: „nu negalima taip, čia ne namai“. O tada skubiai ištempė vaiką iš parduotuvės. Dešroje liko vaiko dantų žymės, pardavėja šokiruota. Vaikas be dešros yra nesąmonė.

Katinas sudraskė baldus, todėl renkamės naujus. Aš jų visai nenoriu, tie draiskalai dar visai geri, ir katinui patinka. Bet vaikštom po salonus ir apsimetam turtingais. Prieš tai turim apsirengti puošnesniais drabužiais, kad konsultantai atkreiptų į mus dėmesį. Po tokių turų konsultantas visuomet klausia ar kas nors patiko, o aš šypsausi ir sakau: „viskas taip gražu, bet man reikia pagalvoti, sunku išsirinkti“. O išėjus iš netikrų kambarių karalijos vyras būkštauja, kad nesupranta kada aš tikra. Man nepatinka nauji baldai, jie niekiniai ― be patirties, kvapų, dėmių. Aš noriu toliau gyventi tarp savo luženų, nes ir pati esu viena iš jų. Nauji baldai yra nesąmonė.

Mes su vyru nusprendėm, kad vienas kitam netinkam. Tiesiog esam pernelyg panašūs, du paranojikai vienuose namuose yra nesveika. Galim valandų valandas diskutuoti apie ateinančio mėnesio biudžetą, tuomet susipykti, nesikalbėti, pradėti taikytis, susitaikyti, važiuoti apsipirkti ir prašvilpti apakalbėtus pinigus. Jis bando mane nusitempti pas psichologą, nes sako, kad esam abu nenormalūs, todėl mums reikėtų gydytis, o aš jam vakarais aiškinu, kad mums sveika būti nenormaliais. Pasaulyje yra tam tikra nenormalių žmonių kvota, ir jeigu mes iš jos taip savavališkai pasitrauksim, kažkas kitas turės užimti tuščią vietą. Aš noriu, kad jis būtų meniškesnis, nes pati to nesugebu, o jis nori mane dažniau matyti namuose, nors pat nuolatos dirba. Mes darom vienas kitą nelaimingais. Bet būti be vienas kito yra nesąmonė.

Žmonės miršta neatsiklausę ir tai yra nesąmonė.

Selindžeris yra vienintelė sąmonė šioje nesąmonėje.

Penketo šlovė!

12002062_1198735356810263_8948112453805400034_n

Ir štai, dar vieniems metams prabėgus ― penketo tikslų šlovė! Kiekvienais metais per savo gimtadienį išsikeliu tikslus, kuriuos tikiuosi (dažniau viliuosi, nei fiziškai stengiuosi) įvykdyti. Praeitais metais apsigėdinau su net vienuolika norų, todėl šiais metais buvau kuklesnė ― tik penki lūkesčiai.

  1. Susirasti geriau apmokamą darbą / algos pakėlimą. Mūsų viršininkas, kurį mes meiliai vadinam hocam (vienas senųjų turkų kalbos žodžių reiškiančių „mokytojas“) šiais metais tikrai palepino savo darbuotojus. Galiu džiaugtis net 70% didesne alga (kurios kažkodėl vis tiek niekam neužtenka).
  2. Iškelti gražias vestuves. Pavyko! Niekas nesusimušė, nesusipešė, visi, it pašėlę šoko ir dainavo, o po šventės dar ilgus mėnesius girdėjom, kad tai buvo vienos labiausiai pasisekusių vestuvių, kuriose yra tekę dalyvauti mūsų svečiams. Jas rengėm kuo kuklesnes, be svarovskių, veidrodžių ant sienų ir krištolinių sietynų, kuriuos taip mėgsta turkų nuotakos. Stengėmės, kad visi jaustųsi patogiai ir patys nebankrutuotume. Vestuvės buvo nedidelės, tik apie 250 žmonių (čia Turkijos mastais) ir užtruko apie 5 valandas. Kai pirmą kartą atvykau į Turkiją aplankyti tuo metu dar savo vaikino, o šiuo metu jau vyro Fatih, nuvykome patinginiauti į SPA centrą, o ten vakare koncertavo nuostabaus balso dainininkas. Visiškai jo sužavėta Fatih juokais pasakiau, jeigu jis kada sugalvos gyvenime mane vesti, privalo turėti šį atlikėją mūsų vestuvėse. Tikriausiai nereikia sakyti, kaip nustebau per vestuves pamačiusi tą patį muzikantą. Didelė laimė susideda iš smulkmenų.
  3. Sportuoti bent 6 mėnesius. Kadangi nenorėjau būti stora nuotaka, teko paplušėti sporto salėje. Sunku įsivaizduoti gyvenimą be sporto, mėgstu paprakaituoti, o ir mintys susidėlioja, protas atsipalaiduoja. Neseniai draugui parašiau ilgiausią laišką apie savo ryšį su sportu ir jo filosofinę reikšmę kasdienybėje. Glaustai tariant ― esu kilusi iš žemdirbių giminės, todėl mano kraujyje užkoduotas judėjimas, kūnui ir protui reikalinga harmonija, nenoriu būti stora. Turkijoje nėra vieno kūno tipo idealo, čia reta mergina kompleksuoja dėl savo sudėjimo. Dauguma iš jų pilnesnės, nes turkų kultūroje labai svarbią dalį užima maistas ― gaminimas, valgymas, bendravimas su šeima/draugais prie bendro stalo. Todėl pirmaisiais mėnesiais Turkijoje buvau šokiruota iš studentų išgirdusi, kad jų hobis yra valgymas ir miegojimas. Po to pripratau. Žmogus prie visko pripanta. Taigi, o aš turiu savo asmeninį limitą ― neišlipti iš 55 kilogramų. Ir nelipu!
  4. Grįžti į Lietuvą. Teko apsilankyti net 2 kartus. Bet vis ko nors nespėju ― aplankyti, pašnekėti, pamatyti, lauktuvių atiduoti. O dažniausiai, tiesiog pasėdėti ir rimtai pasikalbėti, nes kol išsipasakojam vieni kitiems naujienas/senienas, jau ir laiko nebelieka. Tuomet lyg ir pabuvusi, pamačiusi, bet išties, nieko nenuveikusi. Noriu grįžti su vyriškiu, bet jam vis kas nors pasimaišo (dažniausiai darbas ir vizos reikalai). Ir dar viskas brangu/nėra laiko/reikia dirbt/o kam katiną palikt/gal geriau kur prie jūros atostogoms važiuot/daug reikalų. Grįžus vis galvoju, kad viskas bus taip pat, kaip seniau, bet atstumas stumia vienus nuo kitų. Todėl esu labai dėkinga savo draugams, kurie ignoruoja faktą, kad juos lankau tik kartą per metus ir priima taip, lyg būtume matęsi tik vakar. Atsimenu, kai vyras mokėsi Kaune, sėdėjom Nemuno saloj ir gėrėm kažkokį pigų vyną, žiūrėjom į šalia „Akropolio“ restauruojamą bažnyčią, o po metų grįžęs jis labai nustebo, kad ta bažnyčia vis dar restauruojama. Nors kas nesikeičia.
  5. Parašyti bent 3 straipsnius/tekstus ir juos publikuoti. Net nežinau kodėl į savo planus vis dar įtraukiu recenzijų/straipsnių rašymą. Studijų metais, tai atrodė, kaip kažkas TOKIO. Rašyti ir publikuoti, nu, tai čia jau iš karto rašytoja tampu. Ir dar, kaip „Džempub‘e“ naujoms simpatijoms prisistatydavau rašytoja, o jie iš karto būdavo apkerėti mano bohemiškos prigimties. Ir iš viso, kaip aš susigalvojau, kad esu bohemos dalis, iki šiol liko paslaptimi. Beveik su jokiais kūrėjais nebendraudama, kambaryje šį tą paskrebendama, o vėliau publikuodama įvertinau save, kaip itin svarbią Kauno bohemos dalį. Praeitais metais beveik nieko nerašiau. Skaičiau. Vis dar daug skaitau. Nežinau ar begaliu rašyti, net nežinau ar labai noriu save riboti įvairiais suvaržymais ir nusistatymais, „štai imsiu ir parašysiu 3 recenzijas, nes reikia“. Dabartinis mano „reikia“ toks išskydęs, paskutiniu metu beveik nieko „nebereikia“. O jeigu turiu save versti rašyti, tai toks jau čia ir noras. Prievolė.

 

Kitiems metams pasiruošta. Laukia 8 nauji planai.

 

 

 

Pa(si)taikymai

My beautiful picture

― Geresnio nebegalėjo pasidairyti?

― Kad nenori ji geresnio. Žinai, merga, jai kad valią ant vyro turėti. O kai geresnis, labai tu jį suimsi savo valion? Greičiau jis tave.

― Visi vyrai bobų valioj, kiek girdėjau.

― Girdėjau ir aš tokių kalbų, o iš tikrųjų gal pasitaiko ir kitaip.

 

Juozas BALTUŠIS  Sakmė apie Juzą.

Pokalbis prie arbatos

DSC03016

Mes užaugam ir nebeturim su kuo pasikalbėti. Tiksliau, turim dešimtis, šimtus žmonių su kuriais kasdien persimetame keliomis frazėmis arba pliurpiam net kelias valandas, bet nesikalbame. Susitinkam išgerti kavos, bet dažniau arbatos, siurbčiojam iš tulpiškų arbatos taurelių ir plepam: apie tris kartus per dieną besikeičiantį Eskisehiro orą, kvepalų išpardavimus, kolegų nuodėmes, boso šėtonystes, namų valymą. Bet nesikalbame. Nes būtų kažkaip nejauku, gal net nepadoru, taip imti ir pasikalbėti apie baimę niekad netapti žmogumi. Todėl skalaujam gerkles turkiška arbata neprimesdamos viena kitai atsakomybės, neklijuodamos etikečių. Tiesiog pažįstamos, kolegės. Gėda sakyti „draugės“. Šį žodį lydi beveik toks pat suglumimas, kaip šešiolikos metų merginą įvardijus klasioką savo „vaikinu“. Draugai turi daug atsakomybių ir prievolių, niekam nereikia papildomos naštos, o atrankos procesas primena metų metus trunkantį darbo interviu. Štai kodėl užaugus lieka ryšiai, kontaktai.

Užaugę norime kalbėtis, todėl šnekame bet ką.

Tekstas paremtas: arsonist’sprayers